Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Pražiopsota kooperacija
2003-05-31
Julius LENČIAUSKAS
Lietuvoje buvo užregistruota apie 400 žemės ūkio kooperatyvų, tačiau ketvirtadalis jų bankrutavo, o pelningai dirbantieji skaičiuojami vos ne ant vienos rankos pirštų. Kongreso dalyviai ir svečiai iš Seimo, Vyriausybės, ministerijų, šio darbo organizatoriai iš Prancūzijos bei Amerikos analizavo priežastis, dėl kurių mūsų krašte nesiplečia kooperatinis judėjimas.
Primirštos tradicijos
Šis kongresas įvyko po 65 metų pertraukos. Pirmasis įvyko taip pat Kaune 1920 metais. Prie kooperacijos judėjimo vairo tuo metu stovėjo tokios iškilios asmenybės kaip J.Tūbelis, J.Aleksa, J.Kriščiūnas, P.Šalčius, kiti. Aktyvūs rėmėjai buvo ir Prezidentai A.Stulginskis, A.Smetona. Todėl Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga “Lietūkis” 1940 metais jau turėjo 185 kooperatyvus su 378 parduotuvėmis Klaipėdoje, Šiauliuose ir Kaune. Metinė apyvarta tada sudarė 114,3 milijono litų.
Kas galėtų tvirtinti, kad po Pirmojo pasaulinio karo buvo lengva valstiečius sudominti iš esmės jiems nežinomu judėjimu. Žinoma, nelengva ir dabar, nes pats žodis “kooperatyvas” tarybiniais laikais buvo nuvalkiotas kaip skuduras ir valstiečiams vis dar asocijuojasi su žodžiu “kolūkis”. Judėjimui solidumo nepridėjo ir pirmieji plastmasinių žaisliukų lipdymo kooperatyvai.
Žemės ūkio kooperatyvų asociacijos “Kooperacijos kelias” valdybos pirmininkas prof. A.Stancevičius, kalbėdamas kongrese, pabrėžė, kad tokie menki rezultatai visai neadekvatūs didžiulėms pastangoms.
Nueita ne tuo keliu
Seimo narė K.D.Prunskienė, sveikindama kongreso dalyvius, pareiškė, kad toks renginys bent dešimčia metų pavėlavęs. Profesorės nuomone, buvo galima buvusius kolūkius tvarkingai, kaip tai buvo padaryta Vokietijoje, pertvarkyti į kooperatinius ūkius. Mes nuėjome ūkių smulkinimo keliu, o dabar, nors labai skausmingai, vėl grįžtame prie stambių prekinių ūkių, kurie sugebėtų konkuruoti beatsiveriančioje plačioje ir, konkurencijos požiūriu, labai pavojingoje Europos Sąjungos erdvėje.
Profesorius A.Stancevičius taip pat tvirtino, kad po nepriklausomybės atkūrimo turėjome išvystytą žemės ūkį, kuriame sukūrėme apie 5000 šeimyninių ūkių, dar apie 4,5 tūkstančio akcinių žemės ūkio bendrovių, bet nė vieno kooperatyvo.
Pradžioje buvo labai teisinga idėja, kad pusė žemės ūkio perdirbimo įmonių akcijų būtų perleista žemdirbiams. Taip iš esmės buvo padaryta, bet atsirado aiškintojų, kad šios įmonės apleistos, neduos naudos, todėl geriau būtų akcijas parduoti. Valstiečiai taip ir padarė. Jų turtas atsidūrė būsimųjų perdirbimo monopolijų, valdomų iš užsienio, rankose.
Dabar, anot A.Stancevičiaus, monopolininkai diktuoja sąlygas ne tik žemdirbiams, bet ir Vyriausybei. Jeigu bent trečdalis įmonių akcijų būtų išlikę valstiečių rankose, tai jokių piketų, neramumų ar nesusipratimų tarp žaliavos gamintojų, perdirbėjų ir pardavėjų nebūtų. Klaidos daromos ir iki šiol. Pavyzdžiui, Kooperacijos įstatyme užfiksuota, kad, vos susikūrus kooperatyvui, iškart jo veikla apmokestinama, nors dar vakar atskirai pristatę pieną valstiečiai mokesčių nemokėjo. Stambieji supirkėjai sugeba pasinaudoti įstatymų spragomis ir apgaudinėti net kooperatyvo narius. Kongreso oratoriai pabrėžė, kad produkcijos perdirbėjai ir jos pardavėjai monopolininkai gerai supranta kooperacijos grėsmę, todėl visais būdais stengiasi trukdyti šio judėjimo plėtrai.
Gera patirtis - užkrečiama
Kongrese darbo patirtimi dalijosi kooperatinių bendrovių vadovai, kurie akivaizdžiai įrodė akcinio ir kooperatinio ūkio skirtumus. Pirmasis dirba tik siekdamas pelno, kuris “nusėda” pas stambiausią akcininką, o kooperatyvai dirba savo narių naudai.
Žemės ūkio kooperatyvo “Pieno gėlė” valdybos pirmininkas A.Stančikas tvirtino, kad vos prieš dvejus metus įsikūrusi jų organizacija jau vienija apie 400 narių, kurie laiko nuo vienos iki 50 karvių. Patys kooperatyvo nariai pristato pieno mėginius į laboratoriją, todėl tyrimų rezultatai iškart pagerėjo. Atitinkamai - ir pajamos. Pienininkai kur kas labiau įsiklauso į didelės grupės organizuotų žmonių nuomonę ir derantis ne tik dėl supirkimo kainų.
A.Stančikas sakė, kad iš kooperatyvo turi naudos ne tik jo nariai, bet ir žaliavos supirkėjai, nes iš kooperatyvo visada gauna tik geros kokybės pieną.
Kooperatyvų kūrimo patirtimi Ukrainoje pasidalijo JAV Ohajo kooperatyvų vystymo centro specialistas Johanas Elermanas, apie prancūzų patirtį Lietuvoje pasakojo Kretingos rajone dirbantis D.Šeštokas. Jis pabrėžė, kad Lietuvoje kooperatyvus spaudžia nešvari konkurencija, trukdo informacijos stoka, netobulas Kooperacijos įstatymas. Tuo tarpu Prancūzijoje 60 procentų pieno primelžiama ir 70 procentų grūdų užauginama būtent žemės ūkio kooperatyvuose.
Visą dieną dirbęs kongresas priėmė rezoliuciją “Dėl kooperatinio judėjimo žemės ūkyje vystymo ir propagavimo”, kuriame siūloma patobulinti keletą įstatymų bei kitus teisės dokumentus. Buvo siūlyta šioje srityje išplėsti Žemės ūkio rūmų veiklą.
