Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Arijų paradas Valstybės dienai
2006-07-08
V tarptautiniame festivalyje “Operetė Kauno pilyje” publika galėjo pasigėrėti šalies ir užsienio solistais
Festivalio dienomis Kauno ir Druskininkų klausytojai išgirdo 126 kūrinius, kuriuos atliko 50 solistų, 100 orkestrantų, 5 dirigentai: Aleksandras Sladkovskis (Rusija), Alesandro Palijaci (Italija), Julius Geniušas, Virgilijus Visockis, Jonas Janulevičius.
Gražiausiose miesto erdvėse - Rotušėje, Muzikinio teatro sodelyje ir du vakarus prie Kauno pilies - pasirodė muzikantai, atstovaujantys Rusijai, Vengrijai, Čekijai, Italijai, Prancūzijai ir, žinoma, Lietuvai.
Šiemet operetės festivalio viešnia buvo kino muzika.
Festivalį “Operetė Kauno pilyje” aplankė dešimtys tūkstančių klausytojų, ši muzikos fiesta mūsų sąmonėje įsitvirtino be didelių pastangų, tarsi savaime, nes Kaunas - ryškios ir gyvybingos teatro tradicijos miestas, visuomet mylėjęs ir tebemylintis savo artistus.
Festivalio viršukalnės
Pirmą kartą į Operetės festivalio sceną išėjo Sankt Peterburgo N.Rimskio-Korsakovo konservatorijos penktakursė, tarptautinių konkursų laureatė Olga Pudova. Nepaisant jauno amžiaus, savo reikšmingomis pergalėmis pripildytą biografiją solistė čia pat patvirtino ypatinga vokaline meistryste, tobulai išdainuotomis koloratūromis bei asmenybės žavesiu. “Bravissimo”, - nuaidėjo Olgai, kai ji nepriekaištingai padainavo Nakties karalienės ariją iš V.A.Mocarto “Užburtosios fleitos” bei Rozinos kavatiną iš Dž.Rosinio “Sevilijos kirpėjo”. Puikiai buvo atlikta ir populiarioji šmeižto arija iš boso repertuaro aukso fondo - ją muzikaliai ir sceniškai lanksčiai padainavo kaunietis Tomas Ladiga.
Vakarietišką kultūrą, eleganciją, ištikimybę klasikinės operetės tradicijai demonstravo jau pažįstama vengrė Žuža Kaločai, be to, Budapešto operetės primadona puikiai derino balso ir šokio jungtį. Publika ovacijomis sutiko pažįstamą vengrų kaskadinę porą - Silvi Šendi ir Karoly Pelerį. Akrobatinius triukus su neįtikėtinu lengvumu (S.Šendi - pasaulio gimnastikos čempionė) atlikę artistai tuo pačiu metu ir labai stilingai dainavo savo tautiečio I.Kalmano duetus.
Prologą iš R.Leonkavalio operos “Pajacai” pasigėrėtinai atliko šiemet bene labiausiai Lietuvos operos scenoje pasižymėjęs ir tituluotas baritonas Dainius Stumbras.
Susirgus ir neatvykus italų tenorui Lučianui Mastrui, liūto dalis tenorinio krūvio teko Algirdui Janutui. Lietuvos solistas rodė ne tik europinio lygio gražų, švarų, niuansuotą balsą, bet ir stebino gebėjimu žaibiškai išmokti kai kuriuos kūrinius (tarp jų - garsiąją “Barseloną”). Puiku, kad šis pasaulio scenas išmaišęs, dainavęs su garsiais simfoniniais orkestrais solistais šiemet papildė Kauno muzikinio teatro gretas. Jaunesniesiems bus į ką lygiuotis, iš ko semtis tokio reikalingos vokalinės patirties.
Įtikino ir kitas tenoras Edmundas Seilius, šiuo metu dainuojantis Bostono operoje. Solisto drauge su Kristina Zmailaite atliktas duetas iš E.L.Vėberio miuziklo “Operos fantomas”, ko gero, tapo gražiausiu kino muzikos vakaro numeriu.
Neįtikimą virtuoziškumą, štrichų įvairovę, kolosalų instrumento valdymą rodė peterburgietis Sergejus Rolduginas, ne tik pasaulyje aktyviai koncertuojantis, bet ir savo patirtį meistriškumo kursuose skleidžiantis vilončelininkas.
Orkestras scenoje išbuvo ilgiausiai
Didžiulis krūvis teko Rusijos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, griežusiam Druskininkuose ir dviejuose gala koncertuose prie Kauno pilies. Muzikantai dvylika valandų išbuvo scenoje ir nepavargo. Štai ką gali jaunystė ir ištikimybė savo pasirinktai profesijai.
Orkestro griežimas alsavo šiltomis ir minkštomis spalvomis, santūriai romantiška atlikimo maniera. Kolektyvo vyriausiasis dirigentas Aleksandras Sladkovskis savo muzikantus “vedė” be jokios įtampos ar nepatogumų. Atrodė, tarsi dirigentas laisvai, be pastangų šnekučiuojasi su orkestru ir solistais. O muzika liejasi tarsi savaime. Orkestras lanksčiai ir plastiškai įsiterpdavo, papildydavo, pratęsdavo solistus - tai teikė interpretacijoms išbaigtumo ir vientisumo.
Tokius komplimentus Rusijos nacionaliniam simfoniniam orkestrui norėjosi išsakyti po koncerto Druskininkuose ir finalinio pasirodymo. Tik kino muzikos vakaras skatino kitokiems apmąstymams: tądien orkestras akivaizdžiai gožė dainininkus, operatoriui tinkamai nesutvarkius garso balanso.
Nepasitvirtinę lūkesčiai
Ne itin sėkmingas buvo festivalio startas Kauno rotušėje. Koncertas, virš kurio pleveno V.A.Mocarto vardas, buvo kiek padrikas tiek organizacine (lyg ir reklamuotas, lyg ir skirtas tik rėmėjams), tiek atlikimo prasmėmis. Išskyrus keletą muzikinių numerių, stilingai padainuotą Kęstučio Alčauskio grafo ariją iš “Figaro vedybų”, Kristinos Siurbytės bei Nomedos Vilkanauskaitės subtiliai atliktą duetą iš “Visos jos tokios”, kitų solistų ir festivalio režisieriaus Andrejaus Bestčastno pastangos atlikti Vienos klasiko populiariausią vokalinę muziką taip ir liko pastangomis. Beje, kartkartėmis reiškiamomis su sprogstamo temperamento pliūpsniais. (Kažin ar toks realistinis netgi buitinis emocijų demonstravimas būtinas V.A.Mocarto interpretacijoms? Ar tai iš esmės nepažeidžia klasicizmo epochos estetinių nuostatų?)
Tiesa, koncerte Rotušėje niuansuotai nuskambėjo V.A.Mocarto sonata keturioms rankoms, kurią atliko Indrė Želvytė ir puikus prancūzų pianistas Filipas Žiuzjanas.
Tarp gausybės - 126 kūrinių - festivalio gala koncertuose išgirdome tik tris (?) lietuviškus. Toks abejingumas nacionaliniam repertuarui nepateisinamas, juolab kad festivalio dedikacija iškilmingai skelbė: koncertai skiriami Valstybės dienai. Šiemet dar buvo ir puiki proga lietuviškus kūrinius priminti - lygiai prieš šimtą metų Peterburge mokslus išėjęs Mikas Petrauskas sukūrė pirmąją nacionalinę operą “Birutė”. (Beje, M.Petrauskas ir lietuviškos operetės pradininkas.) Tad kas, jei ne operetės festivalio organizatoriai, turėjo šį neeilinį įvykį akcentuoti, išskirtinai pabrėžti, o formų tą padaryti buvo galima surasti pačių įvairiausių.
Ateityje organizatoriams vertėtų pagalvoti apie antrąjį vokalistų konkursą (jis lyg ir turėjo įvykti šiemet), apie kokios nors operetės ar komiškos operos pastatymą specialiai šiam festivaliui. Premjeros visuomet renginiui suteikia solidumo ir išskirtinumo. Dainuoti operų, operečių, miuziklų visiems pažįstamas ir išsyk atpažįstamas arijas, kurių dauguma kasmet pasikartoja, yra tas kelias, kuris kol kas labai patinka plačiajai publikai, bet kažin ar plečia festivalio horizontus, teikia paskatų ateičiai.
Ir dėkingi, ir kritiški
Vien tik paskutiniajame gala koncerte festivalį girdėjo apie 10 tūkstančių klausytojų, kurie, nebodami neįprastos kaitros, atėjo prie Kauno pilies. Gydytoja Indrė Platukienė sakė, kad klausėsi visų koncertų, tačiau ją ypač sužavėjo vakaras Druskininkuose, kurį kūrė ir gamta, ir gražiai tvarkomo miesto aplinka. Ji ir jos svečiai iš Varšuvos ypač susižavėjo Druskininkuose dainavusia Kauno muzikinio teatro išskirtine - Danutės Dirginčiūtės ir Juozo Malikonio - pora, kurie nostalgiškai demonstruodami aukštą operetės kultūrą padainavo duetą iš P.Abrahamo operetės “Viktorija”.
Pedagogė Ieva Aleksienė, negailėjusi pagyrimų solistams, visam renginio sumanymui, apmaudavo dėl koncerto vedėjo Gintaro Mikalausko ne itin vykusių juokelių, kurie tenkintų ne itin išprususią publiką. “Operetė ir opera yra pakylėti žanrai su senomis ir giliomis tradicijomis. Jose daug žavaus humoro, bet jis lyg tarp eilučių, reiškiamas itin grakščiai, adekvačiai žanrui”, - sakė pašnekovė.
“Daug tikėjomės iš kino muzikos vakaro, - sakė Vilniaus universiteto studentės Aldona Tumkevičiūtė ir Birutė Jukniūtė. - Manėme, kad išgirsime autentiškus fragmentus iš filmų, tačiau teko išklausyti daug muzikos fragmentų iš miuziklų, kurie tik vėliau buvo įkūnyti juostose. Kai kurie miuziklų numeriai mums patiko, tačiau publikos angažavimas kitam žanrui, negu jį girdi realybėje, kelia kai kurių klaustukų”. Dar griežtesnis buvo inžinierius Albertas Pažūsis: “Man atrodo, kad kino muzikos vakare per daug skambėjo ištraukų iš rusų kino filmų ir miuziklų. Kartais pasijusdavau lyg J.Basanavičiaus gatvėje Palangoje. Turiu galvoje muzikos turinį, o ne jo atlikimo kokybę. Festivalio rengėjams visada pravartu neišleisti iš akių proporcijų: kiek, kada ir kokios muzikos atliekama.
