Dvaro atspindžiai menininkų vizijose


2006-07-08
Žilvinė PETRAUSKAITĖ
Dvaro atspindžiai menininkų vizijose

Šeštą kartą surengtame Žemaitkiemio plenere dailininkai šiuolaikinėmis priemonėmis meditavo praeitį

Žemaitkiemio dvaro kolekcijoje po atviru dangumi - penki naujokai. Vakar pasibaigusio šeštojo Žemaitkiemio plenero dalyvių kūriniai - šiuolaikiški pamąstymai apie dvarų paveldą. Šiųmečio menininkų sambūrio kūryba gimė šalia statybų aikštelės - Žemaitkiemio dvarininkai pradėjo rūmų pastato rekonstrukciją.

Statybos nesutrukdė meninei tradicijai

“Jau maniau, kad vasaros plenerų tradiciją šiemet teks trumpam nutraukti, mat prasideda statybos. Bet dvarininkas nusprendė: būtinai renkime”, - juokdamasi pasakojo dailininkė Miglė Kosinskaitė. Dvarininku nuolatinė Žemaitkiemio plenero koordinatorė ir dalyvė pavadino savo gyvenimo draugą, Žemaitkiemio dvaro šeimininką Mindaugą Šventoraitį.

Į šiųmetį plenerą M.Kosinskaitė pakvietė kauniečius menininkus Eimutį Markūną, Egidijų Rudinską, Tadą Vosylių, Eleną Balsiukaitę, Šakių rajone Mikytuose gyvenantį Egidijų Šimatonį, vilniečius - Dalią Navikaitę ir Vytautą Žaltauską. Birželio 20 dieną prasidėjęs šeštasis pleneras tekėjo įprasta vaga. Dalis plenero dalyvių į netoli Kauno esantį Žemaitkiemį kasryt važinėjo lyg į kūrybines dirbtuves, dalis kūrė namuose ir dvare tik pasirodė iš anksto išrinktoje vietoje įkurdinti savo naujus kūrinius, treti mėgavosi dvarininkų svetingumu ir vaizdingomis Žemaitkiemio erdvėmis kiaurą parą.

Žemėlapio kūrimą pakoregavo sausra

Tradiciškai plenero metu tvyrantį gerą orą menininkai išnaudojo visapusiškai. Kūrybinėmis dirbtuvėmis tapo pieva, kluonas, svirnas, pakelė. Tačiau vienam kuriamam objektui geras oras pakenkė. Pernai vilniečiai menininkai D.Navikaitė ir V.Žaltauskas iš įvairių augalų pradėjo kurti Lietuvos žemėlapį. Šiemet jis turėjo toliau pildytis miestus ir upių vagas žyminčiais augalais. “Bet pažiūrėkite, kokia dvaro žolė! Visa išdžiūvusi, nors Mindaugas vakarais ir laksto po teritoriją su vandens drėkintuvais, bandydamas ją gelbėti, - eidama per nuo sausros šiugždančią žolę kalbėjo M.Kosinskaitė. - Bet koks naujų augalėlių sodinimas būtų tolygus jų marinimui. Todėl nutarėme D.Navikaitės ir V.Žaltausko projektą atidėti rudeniui”.

Gindamasis nuo saulės T.Vosylius pasistatė šešėlį metančią pavėsinę. Jis šiemet toliau kala, virina pernai padėtus plieninius “Kryžiuočius”. Trys didžiuliai šalmai, vakare pro akių plyšius sušvisiantys viduje įtaisytomis lempelėmis, bus išrikiuoti po dvaro klevu.

Svirno vėsoje Egidijus Rudinskas iš pušies skobia mitologinius gyvius, menančius dvare kadaise gyvenusius kilminguosius. Jie turėtų papildyti dvaro kluono skliaute pernai pradėtą kurti “Pasaką be pabaigos”.

Vienas gruoblėto paviršiaus gyvis panašus į moterį-paukštę, o kitas - gal į voverę ar lapę. “Neieškok panašumų su realiais gyvūnais, tai - mitologiniai padarai”, - sudraudžia E.Rudinskas.

Veidrodžiuose - dangus ir pieva

E.Markūnas per patį vidurdienį baigė statyti veidrodinį kubą. Vienoje ant smaigalio pastatyto kubo plokštumoje atsispindi vidurdienio dangus ir reti debesėliai, kitose - pieva, ją supančios eglaitės, krūmai. “Atspindžiai veidrodžiuose - lyg klajojančio piligrimo matomi vaizdai. O galbūt tai - istorijos iš dvaro praeities ar ateities”, - apie savo kūrinį “Dimensija” pasakojo E.Markūnas.

Kubo veidrodžiai atspindėtus saulės spindulius siunčia į neįmanomiausias puses. Gal ir danguje skylę pradegins? “Gal pradegins, o gal ir nepradegins. Bet NASA aparatai iš kosmoso tikrai jau užfiksavo keistai blizgantį daiktą”, - juokėsi E.Markūnas. O kaip veidrodinį kubą paveiks laikas? “Pažiūrėsim. Silikonu gerai užsandarinau kraštus”, - nukirto menininkas.

Netoliese pievoje, kuri atsiremia į tarpukario generolo Vlado Nagevičiaus sodintą liepų ir klevų alėją, savo kūrinio karkasą statė E.Šimatonis. Objektas vadinsis “Pakilimo takas” - į dangų kils tikrų tikriausias grindinys ir kels asociacijas su keliu į dangų.

Pasiklojo žaliuojantį ir žydintį “patalėlį”

Ant dvaro kluono sienų savo milžiniškus paveikslus sukabino Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. Seniai svajojusi apie šią ekspozicijos vietą dailininkė kūrinius sukabino taip, kad jie su kluone įrengtu senovinės technikos muziejumi sektų tą pačią istoriją.

Trys senoviniai motociklai, o ant sienų kabo trijų būtybių atvaizdai - tarsi kokios motociklininkų-aristokratų vėlės. Prie seno batuto pakabintas cirko akrobatų dueto portretas. Iš už senovinio automobilio boluoja kažkieno akys. E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė savo ekspoziciją pavadino XXL.

Žemaitkiemio šeimininkė M.Kosinskaitė netoli dvaro rūmų pasiklojo bajorišką “patalėlį”. Senovinės lovos galus pirko sendaikčių turguje, o pagrindą iš jachtinės faneros sukalė “pats bajoras” - M.Šventoraitis. Tasai pagrindas - lyg gėlių lovelis, su skylutėmis dugne. Į bebaigiamą objektą “Patalėlis” M.Kosinskaitė rengėsi sodinti samanas ir gėlytes. Jei kam į šį žaliuojantį patalą bus leista atsigulti, galės į dangų žiūrėti ir svajoti, o kad svajonėms netrukdytų aplink zvimbiantys uodai - galima bus apsiskleisti tinkleliu nuo uodų. Kai šis tinklelis plevėsuoja vėjyje, tampa panašus į romantišką sapnų gaudyklę.