Meno skandalai
Audringiausias Kauno visuomenės reakcijas per Nepriklausomybės metus išprovokavo trys šiuolaikinio meno kūriniai: Česlovo Lukensko instaliacija iš dvokiančių kiaulių galvų, Jono Maldžiūno akcija prieš smurtą Kartuvės ir Roberto Antinio objektas Aukos laukas, skirtas R.Kalantos atminimui. Menininkų siūlomas idėjos pateikimas nesutapo su tuometiniais žiūrovo lūkesčiais ir skoniu. Dabar kasdienis informacijos srautas atplukdo daug drastiškesnių realybės vaizdų, tad anksčiau šokiravę meniniai vaizdai jau nebeatrodo tokie nepriimtini. Žiūrovo suvokimas prisivijo meninę mintį?
Žvaigždė iš kiaulės galvų
Pirmą gyvenime tikrą instaliaciją kauniečiai išvydo 1990-ųjų vasario 16-ąją, ant paties Nepriklausomybės slenksčio. Post Ars grupės nario Česlovo Lukensko Persižvaigždžiavimas sukėlė paprastų žmonių pasipiktinimą ir kolegų menininkų apkalbas. Ką tik įrengtose Dailininkų sąjungos Kauno skyriaus salėse Č.Lukenskas ant grindų padėjo aliuminio skardos lakštus, o ant jų iš kiaulių galvų sudėliojo žvaigždes. Kiaulių galvas jungė improvizuotos kaitinimo spiralės. Siekiau parodyti visišką sovietų sistemos supuvimą, dvasinę degradaciją. Kaitinimo spiralės turėjo paspartinti irimo procesą ir iš naujo perkainoti vertybes, - ano meto kūrybinius siekius prisiminė menininkas.
Po keleto dienų kiaulių galvos, nors ir įtrintos druska, ėmė smirdėti. Kartu su smarkėjančiu dvoku vis didėjo ir nepasitenkinimas ne menu. Tuo metu klestėjo visuotinis susiklausymas ir romantinė tautos nuotaika, priminė Č.Lukenskas. Žmonės tikėjosi išvysti meno kūrinį, o vietoj skulptūrienos ar tapybienos rado kiaulieną. Juos pribloškė fiziologija. Niekas nė nebandė gilintis į instaliacijos turinį ir ieškoti tiesioginių įžvalgų su tų dienų aktualijomis, - po 13 metų Post Ars grupės narys bandė paaiškinti, kodėl profesionalūs ir neprofesionalūs meno vertintojai tada taip audringai atmetė jo kūrinį.
Trečią dieną buvo pareikalauta instaliaciją išsinešti. Iš sostinės atvykęs Post Ars grupės idėjinis krikštatėvis, menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius davė 25 rublius salės budėtojai, kad ji vardan gimstančio naujo meno smarvėje pakentėtų dar vieną dieną. Ji gal būtų ir kentėjusi, bet salių šeimininkai nesutiko.
Apie kiaulienos smardinimą naujose Dailininkų sąjungos salėse dar daug metų buvo kalbama. Anot Č.Lukensko, Persižvaigždžiavimas iškėlė viešumon lig šiol netylantį tradicinės ir šiuolaikinės meno raiškos ginčą: kas teisus? Menininkas teigė nemanąs, kad būtinasis postmodernizmo šou dalyvis - vertėjas-aiškintojas - būtų sumažinęs visuomenės pasipiktinimo audrą. Be konteksto negali būti teksto - terpės šiuolaikiniam menui suvokti dar nebuvo, - sakė jis.
Pareikalavo kartuves išardyti
Po šešerių metų vidurvasarį Rotušės aikštėje išdygo tikros kartuvės. Viduramžiškos tvarkos simbolį surentę tapytojas Jonas Maldžiūnas ir postarsininkas Č.Lukenskas taip atkreipė dėmesį į smurtą patiriančius menininkus bei policijos neveiklumą. Akstinu protestui prieš smurtą tapo tapytojo Antano Obcarsko užpuolimas. Plėšikas peiliu sužalojo dailininko akį. Buvo nebeaišku, ar A.Obcarskas supjaustyta akimi matys ir ar galės tapyti. Kai kuriose galerijose kaipmat ėmė kilti dailininko paveikslų kainos, o kolekcininkai sukluso, ar ne laikas investuoti į A.Obcarsko gulbės giesmę - dar sveika akimi matant nutapytus kūrinius.
Iškilus kartuvėms, į Savivaldybę kreipėsi viena kaunietė su reikalavimu iki savaitgalio jas išardyti. Mat tada turėjo tekėti jos duktė. Būsimojo žento tėvas neseniai buvo pasikoręs, tad kartuvės sūnaus vestuvių dieną esą įžeis artimųjų jausmus.
Ir Savivaldybėje buvo tiesmukai supratusiųjų akcijos idėją. Tik kartuvių akcijos reikšmę trimituojanti visos šalies spauda sustabdė jų išardymą prieš laiką.
Naktimis miestiečiai reikšdavo tikrąjį savo požiūrį į menininkų akciją. Po vienos nakties dingo kartuvių virvė. Dar po keleto buvo išplėšta dėželė su kauniečių laiškais.
Dailininkų akcija tikslo nepasiekė: visuomenėje diskusija apie saugumą mieste neįsiplieskė. Visi liko abejingi menininkų kvailiojimams. Savanorių būriai naktimis po gatves nepasisiūlė vaikščioti. A.Obcarsko užpuolikas bausmės nesulaukė.
Neperskaitė žole užžėlusio puslapio
Skulptoriaus Roberto Antinio objektas Aukos laukas, skirtas Romo Kalantos aukos vietai įamžinti, buvo baigtas pernai. Tačiau ir šiemet, minint R.Kalantos susideginimo metines, pagyvenusių žmonių miniai atstovaujantis vyriškis gėdino R.Antinį, jog šis nesukūręs PAMINKLO. Šių metų Nacionaline premija įvertinto menininko kūrinys neatitinka konservatyvios sampratos apie postamentą. Vietoj vertikalios herojaus figūros plyti žole apsėtas Istorijos puslapis apanglėjusiais kraštais. Puslapyje išdėliota devyniolika lauko akmenų, žyminčių R.Kalantos pragyventus metus.
Nesistebiu, kad pagyvenę žmonės pasigedo figūros, - kalbėjo buvusio komiteto R.Kalantos aukos vietos įamžinimui pirmininkė menotyrininkė Violeta Jasevičūtė. - 1991 metais, pristatant Aukos lauko projektą miesto architektams ir menininkams, irgi teko ilgokai aiškinti bei įrodinėti minimalistinės, demokratiškos, modernios R.Antinio idėjos pranašumą. Anot menotyrininkės, Muzikinio teatro sodelis jau prisodrintas vertikalių akcentų - medžių, todėl nieko vertikalaus nebebuvo galima kurti. Be to, nesinorėjo jaunam vaikinui statyti stabo, todėl pasirinkta idėja atkreipti dėmesį į šventą aukos vietos žemę.
Mano tėvas irgi sulaukė priekaištų dėl Palangos parke stovinčios skulptūros Eglė žalčių karalienė. Žmonės priekaištavo, kad Eglė - nuoga, - kad nieko nauja po saule, liudijo Robertas Antinis jaunesnysis. Kurdamas paminklą R.Kalantai atminti skulptorius siekė atsikratyti pompastiškumo, iliustratyvumo, norėjo, kad kūrinys būtų demokratiškas, aiškus ir siūlantis praeiviui tapti bendraautoriu.
Kai kurie praeiviai tiesmukai pasinaudojo šiuo siūlymu ir numynė ryškų takelį į viešuosius tualetus.