Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Žydrūnas ILGAUSKAS
2006-07-08
Remigijus JURGELAITIS
Šis krepšininkas visuomet kėlė daugybę aistrų. Vieniems jis buvo ir visuomet išliks tikru krepšinio virtuozu, vienu geriausių pasaulyje vidurio puolėjų.
Kitiems atrodys, kad jam trūksta patriotizmo ir noro atstovauti Lietuvos krepšinio rinktinei. Kad ir kaip būtų, jis tikras krepšinio talentas, pagaliau atsitiesęs po traumų ir įsitvirtinęs stipriausioje pasaulio lygoje. Jau dešimtmetį jo namai - nebe Kaunas, bet Klyvlendas, kur krepšinio žvaigždė su žmona bando sukurti šeimyninę laimę. Savas jis jaučiasi ir Lietuvoje, apie tai pats kalbėjo po neįprastai ilgai trukusios viešnagės gimtojoje šalyje. “Dabar skrendame į Barseloną, vėliau - į Tel Avivą ir Klyvlendą. Po Šaro vestuvių privalau pradėti treniruotis”, - kalbėjo krepšininkas, per kelias Lietuvoje praleistas savaites spėjęs aplankyti ne tik gimines, draugus ar vaikų namus, bet ir naktinius klubus, kaimo turizmo sodybas bei kitas pasilinksmino vietas.
- Tris paskutiniąsias atostogų dienas Lietuvoje praleidote jaunųjų talentų stovykloje “Krepšinis be sienų”. Kokią naudą iš šios stovyklos turės mūsų krepšinis ir apskritai Lietuva?
- Amerikoje bus garsinamas Lietuvos vardas. NBA televizija parengs ne vieną reportažą, kuriame bus pabrėžta, kur vyko stovykla. Daug naudos gavo ir vaikai. Galėjo pasimokyti iš trenerių, garsių žaidėjų. Lietuviai visuomet mokėjo žaisti krepšinį, ši stovykla tai dar kartą patvirtino.
- Stovyklą kartu su NBA rengė FIBA. Koks krepšinis joje dominavo: europietiškas ar amerikietiškas?
- Skirtumai po truputį nyksta. Europietiškas krepšinis sparčiai tobulėja, tuo galėjome įsitikinti olimpinėse žaidynėse. Anksčiau NBA žaidė vos keli europiečiai, dabar kiekvienoje komandoje yra bent keli krepšininkai iš Lietuvos, Serbijos, Italijos, kitų šalių.
- Rugsėjį kiti “Krepšinio be sienų” stovyklos nariai prisijungs prie rinktinės. Daugeliui susidarė įspūdis, kad žadėdamas kada nors užsivilkti rinktinės marškinėlius, kalbėjote apie Pekino olimpiadą.
- Nieko nežadėjau ir dabar to neketinu daryti. Būna, kad parašo nesąmonę, o žmonės mano žodžius įvairiai interpretuoja.
- Kai kurie krepšinio valdininkai negaili kritikos NBA rungtyniaujantiems, bet į rinktinę neatvykstantiems krepšininkams.
- Nežinau, to negirdėjau. Kiekvienas turi savo nuomonę, gyvename laisvoje šalyje.
- Ką apskritai Jums reiškia Lietuva?
- Tėvynė, ir tiek.
- Kaip Jus pakeitė dešimt JAV praleistų metų?
- Per dešimt metų daug kas pasikeitė - ir Lietuvoje, ir mano asmeniniame gyvenime. Grįžau su žmona, todėl ir Lietuvoje patyriau kitokių įspūdžių. Suspėjau aplankyti draugus, gimines, tikrai neprailgo. Iš šiaip dabar kita nuotaika - nebekamuoja traumos, ne pirmus metus demonstruoju neblogą sportinę formą. Šis periodas - vienas geriausių mano gyvenime. Negaliu skųstis - turiu gerą šeimą, atsirado ir sveikatos.
- Balandį buvote patyręs čiurnos traumą. Ar koja visiškai pagijo?
- Dar truputį patinusi, bet šiaip viskas gerai. Prieš atkrintamąsias varžybas komandos medikai nerimavo, bet, atrodo, pavyko išvengti komplikacijų.
- Ar esate apskaičiavęs, kiek laiko skaudėjo kojas, gydėtės traumas?
- Kartą skaičiavau. Su ramentais vaikščiojau beveik dvejus metus. Buvo labai sunku. Toks likimas, dabar nebenoriu skųstis, svarbu, kad Dievas padėjo ir esu sveikas. Turiu nekokias kojas, dažnai lūžta. Amerikoje daktarai irgi nedaro stebuklų.
- Du kartus pakartojote, kad tikite likimu. Ką turite galvoje?
- 1996 metais, prieš išvažiuodamas iš Lietuvos, nuėjau į bažnyčią. Prašiau, kad Dievas nepagailėtų sėkmės. Amerikoje yra per 300 religijų, todėl labiausiai tikiu likimu. Niekada nesinorėjo nuleisti rankų, o didžiausi ramsčiai visuomet yra tikėjimas ir meilė. Suprantu, kad daug kas priklauso nuo paties žmogaus.
- Kas neįprastai ilgos viešnagės Lietuvoje metu Jums paliko didžiausią įspūdį?
- Apsilankymas Pagynės vaikų namuose. Buvo malonu sugrįžti į vaikystės kaimą, kur leisdavau vasaras. Parama vaikams tikrai reikalinga. Liko labai daug šiltų jausmų. Svarbiausia, kad matėme tų vaikų šypsenas. Mes išvažiuosime, o jie, matyt, dar ilgai prisimins susitikimą su krepšininkais ir treneriais.
- Vaikų namuose skaitėte pasakas. Gal artimiausiu metu tai ketinate daryti ir namuose?
- Buvo labai įdomu. Kelis dešimtmečius nebuvau atsivertęs pasakų knygos, bet kad iš manęs ne koks pasakorius. Ne kiekvieną dieną tai darau. Reikėjo, tai skaičiau. Tikiuosi, kad vaikams patiko, man irgi buvo labai smagu. Galvojame ir apie savo vaikus. Nebenoriu laukti. Daug nereikia, užtektų dviejų.
- Liepą - gero Jūsų bičiulio Šarūno Jasikevičiaus vestuvės. Gali būti taip, kad Jūsų šeimos pagausės vienu metu?
- Jis gali mane ir pralenkti. Iš Šaro nežinai, ko laukti. Svarbu, kad jis susitvarkys savo gyvenimą, rado puikią žmoną. Pats laikas pagalvoti ir apie vaikus. Su Šarūnu bendraujame nuo vaikystės, todėl esu tikras, kad ir mūsų vaikai ras bendrą kalbą. Šaras - vienas tų žmonių, kurie nuo manęs nenusisuko net sunkiaisiais momentais. Bičiulių turiu ir Lietuvoje, ir Amerikoje.
- Gal Lietuvoje Šarūnui nupirkote vestuvių dovaną?
- Kelias savaite gyvenu ant lagaminų, nenorėjo prisikrauti papildomų daiktų. Išskrendame į Barseloną, kur vyks vestuvės, ten ir nupirksime. Vėliau su žmona dar vyksime į Tel Avivą.
- Užsiminėte, kad Lietuvoje kaip niekada dažnai turėjote galimybę kalbėti lietuviškai. Ar Klyvlende dažnai tenka bendrauti su lietuviais?
- Klyvlende - maža lietuvių bendruomenė, tačiau kiekvieną sezoną jai skiriame keliolika abonentų į rungtynes. Ne kartą arenoje esu matęs Lietuvos trispalvių. Malonu, kai žmonės ateina tik dėl tavęs. Pasikalbame ir su Martynu Andriuškevičiumi. Jam pasisekė, kad tapo “Cleveland Cavaliers” komandos nariu. Pas mus ypatingai rūpinamasi jaunais žaidėjais, jiems sudaromos sąlygos tobulėti. Dabar jis gyvena centre, jaunimui ten gerokai smagiau, o mes įsikūrėme užmiestyje, todėl su Martynu retai susitinkame.
- 10 metų rungtyniaujate “Cleveland Cavaliers” komandoje. Ar kartais nepasvarstote, kad derėtų pakeisti ekipą?
- Nematau pagrindo. Ši komanda manęs nepaliko, kai gydžiausi traumas. Turiu geras sąlygas, dirbame su puikiais treneriais. Šiemet patekome ir į atkrintamąsias varžybas, į salę grįžta žiūrovai. Reikia kovoti, tada bus pergalių. Ir man gerai sekasi komandoje
- Lietuvoje skyrėte lėšų Kauno krepšinio mokyklai, vaikų namams. Ar turite konsultantą, kuris padėtų tvarkyti pinigus?
- Nieko Lietuvoje neinvestuoju. Krepšius, aikštelę sutvarkiau, ir viskas. Per daug dirbu, kad pinigus kur nors investuočiau, juo labiau kad neturiu tokios patirties.
- Per Vokietiją, kur kartu stebėjote Pasaulio futbolo čempionato rungtynes, į Lietuvą atskrido ir Jūsų žmona. Ar ji nenuobodžiavo?
- Dženifer Kaune jaučiasi tarsi sava. Be to, buvo atvykę uošviai, jie pasivaikščiojo po Senamiestį. Labai patiko. Žmonos šeima gyvena Londone. Mažiausias Dženifer brolis turėjo išskristi pirmas. Kai įsėdo į lėktuvą, net apsiverkė, dar norėjo pabūti Lietuvoje.
- Ar tiesa, kad Klyvlende žmona Jus lepina cepelinais?
- Pastaruoju metu Klyvlende Dženifer pradėjo lankyti kulinarijos pamokas. Susirenka penkios pagyvenusios moterėlės ir žmona. Ji ne kartą gamino cepelinus. Iš pradžių jie verdami išsileisdavo, bet mano mama jai davė kelis naudingus patarimus. Nuo šiol, matyt, pavyks geriau.
- O kur visą mėnesį buvo Jūsų augintinis Beckemas? Beje, kodėl Jam davėte tokį vardą?
- Man visada patiko anglų futbolo komanda ir jų žaidėjai. Buvo apmaudu, kai jie po vienuolikos metrų baudinių ir vėl pralaimėjo portugalams. Bet nieko nepadarysi.
- Žinau, kad ir pats nenuobodžiavote. Kalbama, kad ypač audringai linksminotės sostinės “Helios” klube?
- Reikėjo apsilankyti. Seniai buvau Lietuvoje, todėl norėjosi pažiūrėti, kaip keičiasi naktinis gyvenimas. Sezono metu tokiems dalykams nelieka jėgų, reikia saugoti sveikatą.
- Lietuvą mėgsta ir Jūsų žmona Dženifer. Gal vėliau čia ketinate apsigyventi?
- Pripratau Amerikoje, ten gyvenu jau 10 metų. Į Lietuvą grįšime vasaromis, pabūsime kelis mėnesius. Vaikams bus geriau Amerikoje, tačiau jie turi žinoti, iš kur kilęs jų tėvas.
