Žiemos pasiilgę keliautojai sniegu džiaugiasi lyg vaikai


2008-03-29
Ovidijus LUKOŠIUS
Žiemos pasiilgę keliautojai sniegu džiaugiasi lyg vaikai

Į Švedijos Laplandiją atvykę keliautojai lepinami elnienos kepsniais ir įspūdingomis pramogomis

Dar nespėję nusileisti lėktuvo trapu atvykėliai traukia iš kišenių fotoaparatus. Iki ausų šypsosi ir senas, ir jaunas. Sniegas – pusantro metro aukščio baltos pusnys – emocijų pliūpsniu smogia ne tik šiltų kraštų gyventojams, bet ir žiemos šiemet beveik nemačiusiems europiečiams. Už poliarinio rato esančiame Kirunos mieste, Švedijos Laplandijoje, šiemet žiema buvo šilčiausia per visą šimtmetį – vasario pabaigoje mus pasitiko 12–18 laipsnių šaltis. Vietiniai tikino, kad tokiu metų laiku turėtų būti bent dukart šalčiau.

Iškraustys visą miestą

Kiruna vadinamas didžiausiu pasaulio miestu pagal plotą. Ši savivaldybė užima daugiau nei 19 tūkst. kvadratinių kilometrų teritoriją, nors apgyvendinta yra tik nedidelė jos dalis. Likimo ironija – neaprėpiamomis platybėmis besididžiuojantiems Kirunos gyventojams netrukus teks kraustytis. Ir ne bet kaip, o kartu su visais pastatais.

Masinio kraustimosi kaltininkė – Švedijos valstybinė kompanija LKAB, eksploatuojanti geležies rūdos kasyklas Kirunos miesto pakraštyje. Geležies rūdos šachtos kelia grėsmę miestui, nes dėl kasybos darbų deformuojasi reljefas.

Sunkiausia užduotis bus perkelti miesto rotušę ir 1913 metais statytą bažnyčią. Šiuos pastatus teks išardyti dalimis ir nugabenti į naują vietą, kur jie stovės dar bent šimtą metų. Vien šių dviejų pastatų perkėlimo išlaidos skaičiuojamos dešimtimis milijonų litų.

Ne visi Kirunoje patenkinti kraustynėmis. Bet skeptikai raminami nepaneigiamu argumentu – jei nebūtų geležies kasyklų, nebūtų ir Kirunos. LKAB kompanijoje dirba beveik kas dešimtas miesto gyventojas iš 24 tūkstančių Dauguma kitų darbo vietų taip pat priklausomos nuo LKAB.

Kirunos šachta atvira ir turistams. Autobusu nusileidžiame 500 metrų po žeme. Stebina kasyklos dydis – gylis daugiau nei tūkstantis metrų, po žeme išraizgytas kelių tinklas siekia 300 kilometrų. Tai lyg požeminis miestas – asfaltuotose gatvėse gali prasilenkti du autobusai, o puskilometrio gylyje įrengtas kino teatras, valgykla, veikia mobilieji telefonai, nes kadaise šachtoje buvo bandomas GSM ryšio poveikis aplinkai.

Tai viena moderniausių šachtų pasaulyje. Po žeme esanti galinga technika valdoma kompiuteriais – rūdą semiantį milžinišką ekskavatorių jo vairuotojas stebi sėdėdamas priešais monitorių ir klausydamasis muzikos.

Nakvynė ledo lovoje

Judančio miesto tema Kirunoje labai aktuali. Tuo galima įsitikinti ir ledo viešbutyje, esančiame prie Jukkasjärvi kaimo. Gražiausius šio viešbučio apartamentus kasmet kuria skulptoriai iš įvairių pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvos. „Judantis miestas“ – taip pavadintas vienas viešbučio numeris, kurio pagrindinis akcentas – namus nešančių žmonių skulptūros iš ledo.

Ledo viešbutis pradedamas statyti lapkričio viduryje. Krištolo skaidrumo ledo luitai pjaustomi netoliese tekančioje Torne upėje. Pirmieji viešbučio svečiai priimami gruodžio pradžioje. Nakvynei siūlomi ir menininkų sukurti įspūdingi apartamentai, ir paprasti kambariai, kuriuose vienoje lovoje miega nuo dviejų iki šešių žmonių.

Ledo viešbutyje nuolat tvyro penkių laipsnių šaltis, o svečiai, įsisukę į šiltus miegmaišius, nakvoja ant elnio kailiais išklotų ledo lovų. Kambariuose nėra nei dušo, nei tualeto – ryte svečiams siūloma apsilankyti saunoje. Nakvynė vienam žmogui ledo viešbutyje kainuoja nuo 500 litų. Rezervuoti kambarį patartina prieš metus – dauguma kambarių kitai žiemai jau užimti.

Ledo viešbutyje viskas iš ledo – baldai, baras, taurės gėrimams ir net šalia pastatytos bažnyčios altorius, prie kurio tuokiasi švedų poros. Susituokti ledo bažnyčioje eilėje tenka laukti nuo kelių mėnesių iki dvejų metų.

Išbando automobilius

Kirunos apylinkes pamėgo ir Švedijos automobilių gamintojai. Bet ne todėl, kad iš Kirunos kasyklose išgautos geležies gaminamos plieninės „Volvo“ automobilių dalys. Atšiaurus Laplandijos klimatas suteikia galimybę išbandyti automobilius ekstremaliomis sąlygomis.

Ant ežero ledo – gera vieta pasitikrinti vairavimo įgūdžius ir net surengti improvizuotas lenktynes. Slidžioje trasoje nepavyks nuslėpti net menkiausios klaidos, tačiau minkštos pusnys automobilio šonams nepavojingos.

Vietiniai Laplandijos gyventojai samiai atvykėliams siūlo išmėginti ir egzotiškesnę transporto priemonę – dvylikos Aliaskos haskių veislės šunų tempiamas roges, kuriose, be važnyčiotojo, įsitaiso dar trys keleiviai. Kinkinio priekyje – labiausiai patyrę šunys, juos valdyti galima komandomis „kairėn“ ar „dešinėn“.

Tačiau haskių traukiamomis rogėmis samiai dabar arba vežioja turistus, arba dalyvauja kinkinių lenktynėse. Kasdienis Laplandijos gyventojų transportas – sniegomobiliai. O ir iš elnio kailių renčiamose jurtose gyvenama tik vasarą, kai išgenamos kaimenės. Žiemą samiai jurtą pastatys nebent svečiams palinksminti, užkurs laužą ir pavaišins elnienos kepsniu su bruknių uogiene.

Bet dar prieš vakarienę keliautojus būtinai pakvies į sauną. Pasikaitinus nerti į pusnį – privaloma. Nuo šio ritualo neišsisuko net bendrakeleiviai iš Pietų Amerikos, kurie sniegą matė pirmą kartą gyvenime.