Europos čempionate – pasaulio tautos
Lenkus įvarčiais žudo lenkas, Turkijos rinktinei duobę kasa Šveicarijos turkai, portugalų pergalę nulemia natūralizuotas brazilas - visa tai vyksta Europos čempionate. Didžiausias Senojo kontinento futbolo renginys dar sykį iliustruoja, kad šiuolaikiniame pasaulyje valstybių sienos vis labiau išsitrina, o sąvoka „tauta" įgauna naujas prasmes.
Brazilai - itin paklausūs
Kas sieja Andersoną Luisą de Souzą, Keplerį Laveraną Limą Ferreirą, Marco Aurelio Britto dos Prazeresą ir Marcosą Antonio Senną da Silvą? Du dalykai: visi jie gimę Brazilijoje, tačiau atstovauja įvairių šalių rinktinėms Europos čempionate.
Plačiajai futbolo visuomenei šie brazilai žinomi kitokiais vardais: Andersonas Luisas de Souza yra Portugalijos rinktinės saugas Deco, Kepleris Lauranas Lima Ferreira - jo komandos draugas Pepe, Marco Aurelio Britto dos Prazeresas - Turkijos rinktinės saugas Mehmetas Aurelio, o Marcosas Antonio Senna da Silva - ispanų atraminis saugas Marcosas Senna.
Prie šio ketverto pridėjus sąlyginai trumpą vardą turintį Rogerį Guerreiro, tampa aišku, kad Brazilijos futbolininkai yra paklausi prekė tarp Europos rinktinių. Be to, brazilai Europos šalių pilietybes gauna ne už gražias akis. Deco ir Pepe jau pasižymėjo šiame Senojo žemyno čempionate, o M.Aurelio ir M.Senna cementuoja savo komandų gynybą.
Investicija atsipirko ir lenkams. Balandžio 17 dieną savo parašą ant pilietybės suteikimo dekreto suraitęs Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis ketvirtadienį Vienoje savo akimis pamatė, kaip „naujasis lenkas" R.Guerreiro muša debiutinį Lenkijos įvartį Europos čempionatuose.
Kad tas įvartis tikriausiai nepadėjo lenkams žengti į ketvirtfinalį, jau kita istorija.
Ir nors brazilai noriai traukia savo naujųjų tėvynių himnus, pilietybės suteikimas kitų tautybių futbolininkams yra kraštutinis žingsnis, kurio Europos valstybės griebiasi gana retai. Daugelio rinktinių treneriai tiesiog naudojasi tais vaisiais, kuriuos teikia migracijos bangos.
Skirtingi turkų pasirinkimai
Nūnai mažai kas stebisi, kad Eurovizijos dainų konkurse Šveicarija ar Vokietija skiria 12 balų Turkijai. Niekas pernelyg galvų iš nuostabos nekraipė ir tada, kai praėjusį trečiadienį Turkijos futbolo rinktinę prie sienos prirėmė... turkai. Erenas Derdiyokas atliko idealų perdavimą, Hakanas Yakinas kyštelėjo koją, o Šveicarija išsiveržė į priekį 1:0.
Abu šie žaidėjai gimę turkų šeimose Šveicarijoje. H.Yakinui ir vyresniajam jo broliui Muratui buvo siūlyta žaisti ir Turkijos rinktinėje, tačiau jie nusprendė ginti šalies, kurioje gimė ir užaugo, garbę.
Visiškai priešingai, nei broliai Yakinai, pasielgė dvyniai Altintopai. Imigrantų iš Turkijos šeimoje Gelzenkirchene gimę Hamitas ir Halilas galėjo atstovauti Vokietijai, tačiau pasirinko tėvų gimtinės rinktinę. „Esu 51 proc. turkas ir 49 proc. vokietis, todėl ir nusprendžiau atstovauti Turkijai", - yra pasakęs Miuncheno „Bayern" saugas Hamitas Altintopas.
Jo brolis dvynys Halilas šįkart liko už rinktinės borto, tačiau Turkijos komandoje žaidžia dar vienas turkas-vokietis - Berlyne gimęs saugas Hakanas Balta.
Turkijos rinktinę pasirinko ir Kazimas Kazimas, arba kitaip - Colinas Kazimas-Richardas. Jo tėvas yra išeivis iš Antigvos salos Karibų jūroje, o būsimasis futbolininkas gimė ir augo Anglijoje. Vienintelis jo ryšys su Turkija - iš turkiškosios Kipro dalies kilusi motina.
Lenkai pražiopsojo progas
„Jeigu kažkas atstovauja kitos valstybės spalvoms, jis privalo atsisakyti pilietybės", - praėjusią savaitę piktinosi Lenkijos politikas Miroslavas Orzechovskis, audringai pritariant dar keliolikos šios šalies parlamentarų chorui.
Populistų taikiniu tapo iš Lenkijos kilęs Vokietijos rinktinės snaiperis Lukasas Podolskis, įmušęs abu įvarčius į kaimynų rinktinės vartus. „Juokingiausia tai, kad Lenkijos paso net neturiu", - linksmai situaciją vertino 23 metų L.Podolskis.
Tačiau jaunasis puolėjas pripažino, kad po įvarčių į lenkų vartus jį apėmė dvejopi jausmai. L.Podolskis labai santūriai džiaugėsi savo įvarčiais, o vėliau ištarė: „Gimiau Lenkijoje, ten gyvena nemažai mano giminių, todėl jaučiausi keistai. Pasirinkau Vokietijos rinktinę ir tai buvo teisingas sprendimas. Nepaisant to, manyje plaka dvi širdys."
Užuot dabar kalbėję nebūtus dalykus, lenkai galėtų prisiminti praeitį. 2003 m. pabaigoje, kai L.Podolskio žvaigždė pradėjo spindėti „FC Cologne" (Vokietija) komandoje, lenkų spauda siūlė rinktinės treneriui Pawelui Janui atkreipti dėmesį į talentingą puolėją. „Nematau priežasties kviesti žaidėją, kuris gerai sužaidė kelerias rungtynes Bundeslygoje. Šiuo metu mes turime geresnių puolėjų", - tuomet arogantiškai pareiškė P.Janas.
Dabar telieka konstatuoti, kad „geresni lenkų puolėjai" kažkur dingo. Per du pirmuosius Europos čempionato turus L.Podolskis įmušė tris, o visa Lenkijos rinktinė - vieną įvartį...
Lenkai lėtapėdiškai elgėsi ir derėdamiesi su kitu Vokietijos rinktinės puolėju Miroslavu Klose. Šis žaidėjas taip pat gimė Lenkijoje, Tčevo mieste Aukštutinėje Silezijoje, bet vėliau persikėlė į Vokietiją. „Jei lenkai būtų paskubėję, galbūt dabar atstovaučiau gimtinei. Tačiau nesigailiu sprendimo, nes su Vokietija iškovojau puikių pergalių", - lenkų žurnalui „Przeglad Sportowy" prieš pat Europos čempionatą kalbėjo M.Klose.
Kurią tėvynę pasirinkti?
M.Klose su Vokietija jau tapo pasaulio vicečempionu ir bronzos medalio laimėtoju. Dar didesnių laimėjimų pasiekė Mauro Camoranesi.
Kai Argentinoje gimęs futbolininkas išreiškė norą atstovauti savo senelių gimtinei Italijai, Apeninuose pasigirdo įvairių nuomonių. Kai kurie sirgaliai net pareiškė, kad Italija turi užtektinai gerų savo futbolininkų. Tačiau M.Camoranesi pasiekė savo ir 2006 m. su italais iškovojo planetos pirmenybių auksą. „Širdyje jaučiuosi argentinietis, tačiau Italijos rinktinei atiduodu visas jėgas ir džiaugiuosi būdamas šios komandos dalimi", - po šio triumfo kalbėjo M.Camoranesi.
Dilema, kuriai šaliai atstovauti, kilo ir dar gerai dešimčiai Europos čempionate dalyvaujančių futbolininkų. Daugeliui apsispręsti buvo ypač nelengva. Pavyzdžiui, Josipas Šimuničius užaugo Australijos sporto institute (AIS), bet jį baigęs netikėtai pasirinko Kroatijos rinktinę. Po šio atvejo Žaliajame žemyne net kilo diskusijos, kad AIS auklėtiniai turi raštu įsipareigoti atstovauti Australijai.
Nuostolių patyrė ir patys kroatai. 1991 m. Ivica Vastičius persikėlė į Austriją ir už penkerių metų gavo šios šalies pilietybę. Ironiškiausia, kad šis „nuostolis" kroatams atsipirko - būtent I.Vastičius ketvirtadienį įmušė 11 metrų baudinį į lenkų vartus ir taip iš anksto atvėrė savo tikrosios tėvynės rinktinei kelią į čempionato ketvirtfinalį.
Šio čempionato pasirinkimų rekordininku derėtų laikyti Keviną Kuranyi. Vengrijos vokiečio ir panamietės šeimoje Rio de Žaneire gimęs futbolininkas galėjo atstovauti net keturių šalių rinktinėms - Brazilijos, Panamos, Vengrijos ir Vokietijos. K.Kuranyi profesionalo kelią pradėjo Vokietijoje, todėl nusprendė ginti šios šalies spalvas. Beje, jo debiutą rinktinėje apkartino lietuviai, 2003 m. kovą sugebėję su vokiečiais Niurnberge sužaisti lygiosiomis 1:1.
Šveicariškas tautų katilas
Jei reikėtų rinkti margiausią čempionato rinktinę, ja neabejotinai taptų Šveicarija. Šioje šalyje yra net keturios valstybinės kalbos, o Šveicarijos, kaip tautų katilo, vardą patvirtina ir nacionalinė komanda.
H.Yakinas, E.Derdiyokas ir Gohkanas Inleras yra vietinių turkų palikuonys, Ricardo Cabanaso tėvai kilę iš Ispanijos srities Galicijos, Valonas Behrami gimė neseniai nepriklausomybę paskelbusiame Kosove, o Eldinas Jakupovičius vaikystėje su tėvais į Alpių apsuptį pabėgo nuo Bosnijos karo baisybių.
Šveicarijos rinktinė neapsiriboja Europa. Johanas Vonlanthenas gimė Kolumbijoje, Johanas Djourou - Dramblio Kaulo Krante, o Gelsonas Fernandezas - Žaliojo Kyšulio Salose.
Įdomu, kad ši maža vulkaninių salų valstybė Afrikos žemyno vakaruose Europos čempionatui „padovanojo" ir dar garsesnį žaidėją - gyvą švedų legendą Henriką Larssoną. Prieš keturis dešimtmečius ieškoti laimės prie Baltijos krantų atvyko šio futbolininko tėvas.