Septyniolikmečius išvadavo nuo skausmo


2008-06-17
Ma­ri­ja­na Ja­sai­tie­nė
Septyniolikmečius išvadavo nuo skausmo

Du sep­ty­nio­lik­me­čiai, gu­lin­tys skir­tin­go­se li­go­ni­nės pa­la­to­se, sva­jo­ja apie tą pa­tį - krep­ši­nio aikš­te­lę. Ta­čiau pir­miau­sia jiems rei­kia įveik­ti ke­lio są­na­rio skaus­mą. Šią vil­tį jiems su­tei­kė uni­ka­lios są­na­rio ope­ra­ci­jos. Pau­lius Fur­ma­na­vi­čius ir An­ta­nas Ur­bo­nas ta­po pir­mais gy­dy­to­jų pa­cien­tais ne­pil­na­me­čiais, ku­riems imp­lan­tuo­tos la­bo­ra­to­ri­jo­je užau­gin­tos jų pa­čių kremz­lės.

Ląs­te­les skrai­di­no į Da­ni­ją

Dvi to­kios ope­ra­ci­jos, per vie­ną die­ną at­lik­tos Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to kli­ni­ko­se, yra pir­mos ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Bal­ti­jos ša­ly­se. Dviem suau­gu­siems vy­rams ana­lo­giš­kos ope­ra­ci­jos at­lik­tos prieš dve­jus me­tus.

Prieš pu­sant­ro mė­ne­sio iš P.Fur­ma­na­vi­čiaus ir A.Ur­bo­no ko­jų ke­lių są­na­rių Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to kli­ni­ko­se bu­vo paim­tos svei­kų kremz­lių ląs­te­lės ir spe­cia­lia­me kon­tei­ne­ry­je nu­skrai­din­tos lėk­tu­vu į Da­ni­ją. „Tai gy­vas or­ga­niz­mas, to­dėl jam iš­sau­go­ti bū­ti­nos spe­cia­lios są­ly­gos", - paaiš­ki­no su gy­dy­to­ju Rim­tau­tu Gu­du vai­ki­nus ope­ra­vu­si gy­dy­to­ja Ra­sa Si­mo­nai­ty­tė.

Au­di­nių in­ži­ne­ri­jos la­bo­ra­to­ri­jo­je užau­gi­nus rei­ka­lin­gą kremz­lės ląs­te­lių kie­kį jos par­skrai­din­tos į Kau­ną. Mak­si­ma­lus trans­por­tuo­ti ir per­so­din­ti skir­tas lai­kas - trys pa­ros. Il­giau to ne­pa­da­rius, ląs­te­lės žū­tų.

Kremz­lės ląs­te­lių au­gi­ni­mo tech­no­lo­gi­ja la­bai su­dė­tin­ga ir bran­gi. „Užau­gin­tos ląs­te­lės pa­na­šios į ge­lį. Jos įšvirkš­čia­mos spe­cia­liu ka­te­te­riu ir art­ros­ko­pu", - pa­sa­ko­jo gy­dy­to­ja R.Si­mo­nai­ty­tė.

Sva­jo­ja apie krep­ši­nį

A.Ur­bo­nas blo­gai mie­go­jo tik pir­mą nak­tį po ope­ra­ci­jos. Ne­ga­lė­jo už­mig­ti nuo skaus­mo. Kai su­lei­do vais­tų, bi­jo­jo už­mig­ti, kad vėl ne­pra­dė­tų skau­dė­ti. Da­bar, praė­jus sa­vai­tei po ope­ra­ci­jos, vai­ki­nas jau­čia­si kur kas ge­riau. Ne­pa­to­gu tik tai, kad ne­ga­li iš­ties­ti ope­ruo­tos ko­jos, bet pri­min­ti su­lenk­tą gy­dy­to­jai jam lei­džia. Taip bu­vo nu­žings­nia­vęs net į kie­mą drau­gų pa­ly­dė­ti.

O li­ki­mo drau­gui P.Fur­ma­na­vi­čiui ki­taip: jam ne­ga­li­ma ko­jos pri­min­ti, to­dėl, pa­si­rem­da­mas ra­men­tais, šo­kuo­ja ant svei­ko­sios. Gy­dy­to­jai pro­gno­zuo­ja, kad šie­du pa­cien­tai po ku­rio lai­ko tvir­tai vaikš­čios ir bė­gios.

„Krep­ši­nio jau tur­būt ne­be­žai­siu", - už­si­sva­jo­jęs liūd­nai sa­kė P.Fur­ma­na­vi­čius. Ar­vy­do Sa­bo­nio krep­ši­nio mo­kyk­lą jis lan­kė aš­tuo­ne­rius me­tus. „Kai pa­sveik­siu, no­rė­siu vėl iš­bėg­ti į krep­ši­nio aikš­te­lę, bet ma­nau, kad ko­joms pa­kenks", - svars­tė vai­ki­nas, sva­jo­jęs bū­ti krep­ši­nin­ku. Jo ūgis tam tin­ka - ly­giai du met­rai.

Drą­sus, bet ne li­go­ni­nė­je

P.Fur­ma­na­vi­čius ma­no, kad jo są­na­riui pa­ken­kė įtemp­tos tre­ni­ruo­tės, spar­tus au­gi­mas ir di­de­lis ūgis. Pir­mas irs­tan­čios kremz­lės simp­to­mas bu­vo skaus­mas. Jis pa­si­reiš­kė praė­ju­sią va­sa­rą, kai ato­sto­ga­vo kai­me pas te­tą. Grį­žus į Kau­ną paaiš­kė­jo, kad kremz­lė ply­šu­si. Po jos ope­ra­ci­jos vai­ki­nas jau­tė­si svei­kas iki Nau­jų­jų me­tų. Skaus­mas at­si­nau­ji­no, kai pra­mo­ga­vo čiuo­žyk­lo­je.

Pa­va­sa­rį jam iš ke­lio są­na­rio kremz­lės gy­dy­to­jai paė­mė ke­le­tą ry­žio dy­džio svei­kos kremz­lės ga­ba­lė­lių ir juos iš­siun­tė į au­di­nių in­ži­ne­ri­jos la­bo­ra­to­ri­ją Da­ni­jo­je. A.Ur­bo­no - taip pat. Šis vai­ki­nas iš Laz­di­jų ra­jo­no su­si­rgo me­tų pra­džio­je. Sau­sio mė­ne­sį jam ope­ra­vo są­na­rį art­ros­ko­pu, bet to ne­pa­ka­ko. Kremz­lė iro, ir tai pa­tvir­ti­no mag­ne­ti­nio re­zo­nan­so apa­ra­tu at­lik­tas ty­ri­mas. Nie­ko ki­ta ne­li­ko, kaip ryž­tis nau­jai ope­ra­ci­jai. „Esu drą­sus ir iš­tver­min­gas, bet tik ne li­go­ni­nė­je", - pri­si­pa­ži­no vai­ki­nas.

Li­gos prie­žas­tys neaiš­kios

At­sa­ky­mo į klau­si­mą, dėl ko irs­ta ke­lio są­na­rių kremz­lės, kol kas nie­kas ne­ži­no. Ma­no­ma, kad šią li­gą ga­li iš­pro­vo­kuo­ti ge­ne­ti­nės li­gos, ta­čiau abie­jų vai­ki­nų tė­vai ir bro­liai bei se­se­rys jo­mis ne­ser­ga. „Gy­ve­na­me kai­me, kvė­puo­ja­me gry­nu oru ir val­go­me švie­žią mais­tą, tai iš kur tos li­gos?" - svars­tė An­ta­no ma­ma Vio­le­ta Ur­bo­nie­nė.

Blo­giau­sia, kad pa­čios kremz­lės neat­sinaujina, vais­tų, kad jos neir­tų, nė­ra. Sui­rus kremz­lei dy­la są­na­rys, kan­ki­na di­džiu­lis skaus­mas, ir il­gai­niui jį ten­ka keis­ti dirb­ti­niu. „Apie tai bu­vo gal­vo­ta ieš­kant Pau­liaus gy­dy­mo me­to­dų", - da­li­jo­si liūd­na praei­ti­mi vai­ki­no tė­tis Sau­lius Fur­ma­na­vi­čius.

„Iki šiol sui­rus kremz­lei į jos vie­tą bū­da­vo per­ke­lia­ma da­lis kremz­lės ir kau­lo iš to pa­ties są­na­rio, tik iš ma­žiau ap­krau­tos vie­tos", - aiš­ki­no Vai­kų chi­rur­gi­jos kli­ni­kos po­sky­rio va­do­vas Emi­lis Če­ka­naus­kas.

Da­bar šis me­to­das tik iš da­lies pri­tai­ky­tas P.Fur­ma­na­vi­čiui, nes bu­vo sui­ręs la­bai di­de­lis jo ke­lio są­na­rio kremz­lės plo­tas. Da­lis jo pa­keis­ta per­so­din­tais au­di­niais, o ki­ta da­lis - la­bo­ra­to­ri­jo­je išau­gin­ta kremz­le. A.Ur­bo­nui imp­lan­tuo­ta vien tik užau­gin­ta jo kremz­lė. Ti­ki­ma­si, kad ji pri­gis per mė­ne­sį, ir Laz­di­jų gim­na­zi­jos ak­ty­vis­tas, moks­lo pir­mū­nas vėl ga­lės ruoš­tis eko­no­mi­kos ar tei­sės stu­di­joms, žais­ti mėgs­ta­mą krep­ši­nį.

Gy­vas op­ti­miz­mo pa­vyz­dys

Op­ti­miz­mo ope­ruo­tiems vai­ki­nams su­tei­kia kau­nie­čio vers­li­nin­ko Oti­li­jaus Pa­jau­jo pa­vyz­dys. Jau dve­ji me­tai, kai vy­ras ne­be­si­lan­ko pas gy­dy­to­jus, nors iki to lai­ko iš­gė­rė ki­log­ra­mus vais­tų ir iš­tvė­rė net pen­kias ke­lio są­na­rio ope­ra­ci­jas. „Pir­mą­kart ope­ra­vo, kad ap­kar­py­tų at­šo­ku­sią kremz­lę, pa­skui per­so­di­no da­lį kau­lo su kremz­le. To­kia ope­ra­ci­ja bu­vo pir­ma Lie­tu­vo­je, ją at­li­ko iš Aust­ri­jos at­vy­kęs gy­dy­to­jas.

Per tre­čią ope­ra­ci­ją iš­lais­vi­no priau­gu­sią gir­ne­lę", - var­di­jo 38-erių vy­ras. Vi­są tą lai­ką jis ken­tė skaus­mus. Po pa­sku­ti­nės, penk­tos, ope­ra­ci­jos, kai bu­vo imp­lan­tuo­ta vie­no­je Ita­li­jos la­bo­ra­to­ri­jų užau­gin­ta jo kremz­lė, net du mė­ne­sius ne­ga­lė­jo su­lenk­ti ko­jos. Per tą lai­ką nu­si­lpo rau­me­nys, to­dėl rei­kė­jo juos gai­vin­ti įvai­rio­mis rea­bi­li­ta­ci­jos prie­mo­nė­mis. Be jų, iš­mo­ko pra­ti­mų ir mankš­ti­no­si na­mie. Mi­li­met­ras po mi­li­met­ro mik­li­no su­stin­gu­sį są­na­rį.

Praė­ju­sią žie­mą O.Pa­jau­jis jau drą­siai sli­di­nė­jo Aust­ri­jos Al­pė­se. Ta­čiau krep­ši­nį ir fut­bo­lą žais­ti bi­jo. „Kaž­ko­kie psi­cho­lo­gi­niai stab­džiai įsi­jun­gia, ir vis­kas", - pri­si­pa­ži­no bu­vęs krep­ši­nin­kas. Jo gy­dy­to­jas R.Gu­das ska­ti­na ir kro­są bėg­ti, ir krep­ši­nį žais­ti. Tik­riau­siai taip ir bus, kai at­si­ras vi­di­nis po­stū­mis. Da­bar O.Pa­jau­jis džiau­gia­si, kad ko­jos ne­skau­da nei vaikš­tant, nei laip­tais li­pant, kad ga­li va­ži­nė­ti dvi­ra­čiu ir sli­di­nė­ti.