Lauko išvietės paveldas

„Mes esame ne Petrogrado, mes esame visos Rusijos Laikinoji vyriausybė. Jeigu Petrograde mes neturime jėgų, kuriomis galėtume remtis, tai dar nereiškia, kad jų nėra visoje Rusijoje“, – kolegas bandė raminti medikas Nikolajus Michailovičius (1864–1930), visuomenėje labiau žinomas Kiškino pavarde.

Kitomis aplinkybėmis šie optimistiškai skambantys žodžiai galbūt ir būtų kam nors suteikę vilties, tačiau dauguma Laikinosios vyriausybės narių veikiausiai puikiai suvokė, kad jų pašalinimas iš valdžios tėra laiko klausimas.

Tądien 21.45 val. Sankt Peterburgą sudrebino pabūklo šūvis.

Kadaise kreiseris „Aurora“ kartu su daugybe kitų laivų apiplaukė pusę Žemės rutulio tam, kad padėtų su japonais Tolimuosiuose Rytuose kariaujantiems rusams, tačiau Tekančios Saulės šalies laivynas 1905 m. gegužės 27–28 d. vykusiose kautynėse caro pasiųstus laivus sumalė į miltus. Dabar šiam japonų nuožmumą išgyvenusiam nevykėliui teko garbė tuščiu šūviu paskelbti apie artėjančią 74 metus truksiančią proletariato diktatūrą.

Šiam japonų nuožmumą išgyvenusiam nevykėliui teko garbė tuščiu šūviu paskelbti apie artėjančią 74 metus truksiančią proletariato diktatūrą.

Sovietų Sąjungos laikais režimui tarnaujantys kūrėjai savuoju paveldu (filmais, spektakliais, romanais, vaizduojamojo meno darbais, poemomis ir dainomis) stengėsi kuo labiau pašlovinti vadinamąją spalio 25 d. revoliuciją (pagal Grigalijaus kalendorių ji vyko lapkričio 7 d.), tad Žiemos rūmų šturmas neretai vaizduotas kaip didingas gigantiškas mūšis tarp Gėrio ir Blogio.

Šiuo metu jau žinoma, kad „Aurora“ šaudė tuščiais užtaisais, o Žiemos rūmus saugoti turėję kazokai, karinių ugdymo įstaigų kursantai (vadinamieji junkeriai), ir vien iš moterų sudarytų „Mirties batalionu“ pramintų pajėgų narės nerodė jokio rimtesnio noro pasipriešinti žmonėms be galo rūsčiais teisuoliškais veidais (kai kas mano, kad viena „Mirties bataliono“ narė ir įleido užpuolikus į rūmų kompleksą).

Artileristai iš Petropavlovsko tvirtovės į Žiemos rūmus šaudė jau tikrais sviediniais, tačiau iš trijų dešimčių šešių colių sviedinių į rūmus pataikė vos du.

Šauliai šarvuotuose automobiliuose į pastato sienas šaudė kulkosvaidžiais, kol galiausiai žmonės rūsčiais teisuoliškais veidais suprato, kad rūmai ne tik neginami, bet ir atviri lankytojams.

Apie antrą valandą nakties Vladimiro Aleksandrovičiaus (1883–1938), sovietinio paveldo sergėtojams labiau pažįstamo Antonovo-Ovsejenkos pavarde, vedami rūsčiųjų veidų savininkai jau lakstė po Žiemos rūmų kambarius bei koridorius. Jie niekaip nerado Laikinosios vyriausybės narių, tad belakstydami ir apimti įniršio nusiaubė buvusio caro kabinetą.

Galiausiai, pasak Pavelo Nikolajevičiaus Maliantovičiaus (1869–1940), į kambarį, kuriame buvo susitelkę Laikinosios vyriausybės nariai, lyg bangos atblokšta skiedrelė įlėkė mažas žmogeliukas. Jis buvo akiniuotas, rūdžių spalvos plaukais, trumpai kirptais rusvais ūsais ir barzdele bei labai nešvariais marškiniais, murzina apykakle bei rankogaliais ir purvinomis rankomis. Vadinamojo karinio revoliucinio komiteto vardu jis pranešė Laikinosios vyriausybės nariams, kad šie yra suimami.

Kol prie Žiemos rūmų virė šis farsą primenantis spektaklis, Smolnio kilmingų mergaičių institute prasidėjo Rusijos sovietų antrasis suvažiavimas, per kurį kilo apsižodžiavimas tarp Levo Davidovičiaus Bronšteino (1879–1940) ir menševikų lyderio Julijaus Osipovičiaus Cederbaumo (1873–1923). Konfliktui pasiekus apogėjų, menševikų lyderis nusprendė žengti lemtingą žingsnį ir demonstratyviai pasišalinti iš susibūrimo („Tuomet mes išeiname!“ – pasakė jis).

Kitą dieną, spalio 26-ąją, suvažiavime likę dalyviai išleido du svarbius įstatymus: vadinamąjį Dekretą dėl taikos (raginantį pasauliniame kare kariaujančias šalis sudaryti taiką be aneksijų ir kontribucijų) ir Dekretą dėl žemės, panaikinantį privačią žemės nuosavybę (atimant ją iš caro, aristokratų ir dvarininkų, cerkvės bei vienuolynų).

Beveik tuo pat metu suvažiavimo dalyviai išsirinko ir naująjį valstybės valdymo organą – vadinamąjį Liaudies komisarų sovietą (paveldo sergėtojų meiliai vadintą „Sovnarkomu“), kuriame svarbiausią postą gavo Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924).

Levas Davidovičius buvo paskirtas užsienio reikalų komisaru, o būsimasis SSRS diktatorius Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) gavo už etninių mažumų reikalus atsakingo komisaro postą (vėliau bent 8 iš 16 pirmojo „Sovnarkomo“ narių buvo likviduoti per 1936–1938 m. partinį valymą).

Naujoji Rusijos valdžia puikiai suvokė, kad bolševikų atstovaujama marksizmo interpretacija anaiptol ne visiems patraukli, tad siekiant apsaugoti dar neįkurtos Sovietų Sąjungos paveldą, gruodžio 5–7 d. (pagal Julijaus kalendorių) buvo įsteigta dar viena institucija – Visos Rusijos Ypatingoji komisija kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu prie Liaudies komisarų sovieto.

Jos vadovu buvo paskirtas iš aristokratų giminės kilęs lenkas Feliksas Edmundovičius (1877–1926), visuomenėje labiau žinomas Dzeržinskio pavarde.

Pasakojama, kad kadaise šis iškilus socialdemokratas neva medžiokliniu šautuvu netyčia nušovė savo seserį, o dabar jam, dalį gyvenimo praleidusiam tremtyje ir kalėjimuose (dėl marksizmo ideologijos), buvo patikėta svarbi užduotis – išrauti kontrrevoliucines piktžoles – aristokratus, monarchistus, dvasininkus, valstiečius, eserus, narodnikus, kadetus, menševikus ir buržuaziją – su šaknimis.